Pradžia, kaip ir pridera

Tai va, nedrįstu sakyti, kad būdama sveiko ir aiškaus proto, nes gali atsirasti nenorinčių tuo patikėti, po ilgų apmąstymų ir būdama absoliučiai eilinė dviejų vaikų mama, ištekėjusi, dirbanti, nei graži, nei liekna, nemokanti gražiai pateikti patiekalų, absoliučiai nemokanti fotografuoti bei atlikti rankdarbių, nusprendžiau įkurti šį kulinarijos ir rankdarbių dienoraštį. Kodėl? Na nes pagalvojus logiškai, juk ir neturintis, kuo pasigirti žmogus, kartais nori pasigirti, o kur labiau šiais laikais pasigirsi, jei ne elektroninėje erdvėje? Ir šiaip, ilgai mąsčiau "Kiek daug ponų...ir kokie visi gražūs...", o šiandien parke vedžiodama retriverį sugalvojau, kad juk galų gale ir man reikia gyvenime kažkuo pasigirti, net jei kitų akimis tai visiškai nėra pagirtinas reikalas.Taigi reiktų gal kažkiek plačiau pažinties proga papasakoti apie save - esu standartinis vidutinis statistinis vienetas, gyvenantis su šeima standartiniame daugiabutyje, slegiamas būsto paskolos ir kitų negandų. Reikia pripažint, kad gaminu skaniai, tik negražiai, esu laisvai samdoma darbuotoja ir reikia pripažinti gan neblogai samdoma, bet mano darbas toks techniškas ir niekam neįdomus, kad apie tai net neverta kalbėti. Juolab, kad dėl savo mokslinio pobūdžio netgi nėra gerai apmokamas. Kai nedirbu, bandau tvarkytis, nors norėtųsi tinginiauti, gaminu daug maisto šeimos vyrams beigi blogai jaučiuosi. Tai štai tada man ir kilo mintis, jog rašymas apie savo pilką gyvenimą galbūt gali jį praskaidrinti??? Tai gal būtų pradžiai tiek, o pradžios pabaigai priderėtų įdėt kaip minimum, kokį tortą, tačiau nėra sveikatos jį kept, tai sumąsčiau prakepti Sonatinos serbentų stebuklą, nes ir šiaip šaldiklyje yra močiutės serbentų maišelis, ir gražus kaip koks tortas, mane tik neramina kaip pavyks gražiai išlipdyti tešlą beigi ją išimti taip, kad nesutrupėtų. Žodžiu receptas čia:
http://www.sonatinos-receptai.lt/2009/07/sokoladinis-pyragas-su-raudonaisiais.html , recepto nekopijuosiu, nes nu kokia to prasmė?, o nuojautą turiu šunišką, viskas kaip jaučiau, taip ir nutiko. Pražioje išimant sutrupėjo vienas krepšelis, na aš juos lipdžiau storai, bet kaip dabar mąstau, matyt reikėjo tą daryti ploniau ir gal palaukti, kol atšals, bet šiaip ne taip pavyko išimti antrąjį daugiau ar mažiau sveiką (mažiau), į kurį supyliau serbentų želė. Čia pasitvirtino mano nuojauta, kad negalima pirkti pigios želatinos arba tiksliau galima pirkti tik Oetker, nes želė nestingo ir tik po paros šiaip ne taip tapo liulančios konsistencijos, tiesa, bepilant želė, sveikasis kepšelis šiek tiek įtrūko ir leidė per šoną, be to nukrito vienas lapelis, bet anyway, praėjus parai viskas atrodė štai taip:

apsieinam be komentarų, man ir pačiai nejauku žiūrėt. tačiau susiėmiau į rankas, juolab, kad pro šalį ėjęs vyras nustebo kaip gražu ir ėmiausi pilti šokoladą, pirminis įspūdis buvo labai geras, ėmiau savimi didžiuotis ir mintyse kurti ditirambus kulinarijos šedevrui, tačiau laimė trūko lygiai tiek, kiek fotografavau, po to tarpelis įtrūko labiau, želė išsileido ir pro jį išvis išbėgo. Istorijos pabaiga.

Štai taip atrodo dar neįtrūkęs galutinai pyragas:

Moralas. Nekepkite šio pyrago, jei jūs virtuvėje naujokė, tai labai advanced lygis, reikalaujantis treniruotų rankų ir prigimtinio talento. Dėl skonio neturiu, ką pasakyti, dar neragavau, bet vargu ar paragavusi galėsiu tinkamai įvertinti, želė juk išbėgo :(

P.S. Vis tik paragavau ir esu nustebinta, kad skonis blogiau nei atrodo (primenu, kad nors ir nepriklausau dailiųjų rankų būreliui, gaminu tikrai labai skaniai) - neskanus pagrindas, visiškai nedera saldžiarūgščiai serbentai ir juodas kartus šokoladas. Žodžiu aš daugiau nekepčiau, bet gal kokiam labai dideliam rafinuotam gurmanui ir būtų skanu.